Į pradžią
Į pradžią naujienos susitikimai galerija knygos nuorodos apie mus kontaktai
Ieškoti ieškoti  
Pradžia > galerija
   TAPYBA   KOLIAŽAS / ASAMBLIAŽAS   TAPYBA ANT POPIERIAUS   PIEŠINIAI
   GRAFIKA   SKULPTŪRA / OBJEKTAS   FOTOGRAFIJA   VIDEO
   INSTALIACIJA   PERFORMANSAS   MIŠRIOS MEDIJOS
 
 

Kęstutis Paliokas Kęstutis Paliokas

Gimė 1933 m. Bartininkuose– mirė 1978 m. Kaunas. 1968 baigė Lietuvos dailės institutą Vilniuje.
Kūrinių turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.


  Kęstučiui Paliokui intensyviai dirbti buvo lemta tik keliolika metų. Tapyba, piešiniai, keletas skulptūrų – toks negausus išbarstytas palikimas. Trumpas taip pat ir parodų, kuriose jo dalyvauta, sąrašas, didesnės personalinės parodos surengtos tik po mirties. Nors dailininkas nesusilaukė platesnio pripažinimo, tačiau uždaruose tapytojų ir meno žinovų sluoksniuose išliko gaji legenda apie tragiško likimo dailininką, nespėjusį visa jėga atskleisti savo didelio talento.

  Palioko asmenybė pirmiausia siejama su jo amžininkais tapytojais Antanu Martinaičiu, Ričardu Vaitekūnu, Mykolu Šalkausku, Julijonu Algimantu Stankevičiumi, po studijų Vilniaus dailės institute vėl susitikusiais Kaune. Visus juos, tokias skirtingas asmenybes, vienijo bendra dorovinė nuostata. Jų kūryba ir gyvenimo būdas buvo aiški priešprieša anuomet oficialiai skatintam menui ir jo terpei. Tai, kas Palioko kūryboje jo gyvenamuoju laiku buvo neįprasta ir provokavo, šiandien suvokiama kaip tradiciška. Jo buvę bendražygiai tapytojai nuėjo gerokai toliau laužydami įprastines normas.

  Palioko paveikslai šiandien svarbūs ne savo inovacijomis, bet tiesiogine sugestija ir tapybos raiškingumu. Jis tapė ir piešė taip, lyg tebegyvuotų klasikinis modernizmas ir jo ekspresionistinio realizmo samprata. Kova su sovietinio meno dogmomis Paliokui reiškė grįžimą prie tarpukario Kauno dailės tradicijų, visų pirma prie Antano Samuolio. Su Samuoliu Palioką sieja ir panašus likimas. Abu, kamuojami tuberkuliozės ir sunkių gyvenimo sąlygų, gyveno ir kūrė palyginti trumpai. Gal todėl ir jų kūryba tokia gyvybinga ir kartu skausmingai melancholiška.

   Paveiksluose nėra nei atsitiktinių personažų, nei atsitiktinių motyvų. Tai artimųjų ir gerai pažįstamų žmonių portretai, apgyventas ir išjaustas interjeras ar peizažas. Abu nuolatos grįžta prie autoportreto, tyrinėdami savo veido pokyčius taip įdėmiai, kaip įstengia tik tie, kuriems neduota nei daug laiko, nei iliuzijų. Palioko autoportretai ir portretai jungiasi į vieną visumą. Visų portretuojamųjų laikysena statiška. Jie žvelgia į žiūrovą tiesiai arba šiek tiek pasisukę, bet atrodo giliai užsisklendę savyje. Vieni nutapyti gana realistiškai, kitų veidai įgauna abstrahuotos kaukės bruožų. Būdamas subtilus psichologas Paliokas veido mimika, laikysena, gestais išreiškia asmens vienišumą ir pažeidžiamumą. Gilus liūdesys – nuo švelnaus lyriško iki alinančio, gniuždančio, griaunančio – yra šių išdidžių, inteligentiškų žmonių neatsiejamas palydovas.

   Palioko vaizduojamos figūros ar daiktai gali prarasti trimatiškumą, įgauti geometrizuotas formas ar ryškias sąlygiškas spalvas. Tačiau jis niekada neatsisako pirminio stebėtojo impulso. Neatsitiktinai dalis dailininko piešinių tapo parengiamosiomis studijomis paveikslams. Apibendrintos formos, piešinys, spalva – būdas išryškinti, sustiprinti mimikos, judesio, silueto ir jausmo ekspresiją. Apibendrinimą dailininkas savitai derino su spontaniškumu ir eskiziškumu. Visi Palioko kūriniai yra nedidelio arba net mažo formato. Viena svarbesnių jo išraiškos kompozicinių priemonių – fragmentiškumas. Greitais ryžtingais potėpiais dailininkas skuba nužymėti ir apibūdinti visa, kas jam artimiausia ir svarbiausia. Dažnai jis sąmoningai nesiekė baigtumo palikdamas skirtingų interpretacijų galimybę. Iš spalvotų atplaišų, nuolaužų jis bandė lyg kaleidoskope sudėlioti savąjį asmens universumą. Nuo 1970 m. vis daugėja paveikslų su paslėptomis užuominomis ar net alegorijomis. Paveiksluose atsiranda įtampa tarp to, kas matoma ir kas paslėpta. Paprasti, kasdieniški daiktai ir personažai atrodo iškilmingi ir mįslingi.

   Galima tik spėlioti, kur link būtų krypusi tolesnė Kęstučio Palioko kūryba. Jam skirtas laikas buvo ne tik trumpas, bet ir apribotas savo veikėjais ir geografija. Viskas čia pat – arti. Gal net per daug arti? Iš Suvalkijos išeita tik į Vilnių ir Kauną, po to vėl sugrįžta į Kybartus. Vienintelė tolima Palioko kelionė buvo jo kūryba.

Raminta Jurėnaitė

 

Atgal

 
 
© mmc 2013 info@mmcentras.lt